Straipsniai

  • Knygų autorius Piteris Bregmanas konsultuoja įmonių valdymo, lyderių komandų kūrimo klausimais. Prieš pradedant pokalbį, supykus, jis siūlo užduoti sa

  • Kovo pabaigą lydi ne tik pavasarinės orų prognozės, bet ir laikrodžių rodyklių pasukimo į priekį tradicija. Tai reiškia, kad pereiname į vasaros laiką

  • Prieš Naujuosius neretai susimąstome apie besibaigiančius metus ir jų rezultatus. Kartais šie rezultatai neypatingai džiugina ir gali sugadinti nuotai

  • Žmonės gali gyventi ir negalvoti apie laiką, tačiau tam tikri įvykiai mums jį primena. Pavyzdžiui, gimtadienis. Nertai susimąstome – prabėgo dar vieni

Psichologės patarimai, kaip susidraugauti su hiperaktyviu vaiku

 

„Visos šio pasaulio gėrybės neprilygsta tam džiaugsmui, kurį gali suteikti geras draugas“, – rašė aštuonioliktojo šimtmečio prancūzų rašytojas Voltaire’as. Iš tikrųjų geras draugas – lyg lobis: jį sunku surasti, bet suradęs jautiesi labai turtingas. Nemažai draugysčių užsimezga vaikystėje ir paauglystėje, tačiau ne kiekvienas vaikas ar paauglys turi gerą draugą. Vaikams, kurie išsiskiria iš kitų vaikų, dažniausiai dar sunkiau surasti draugą. Hiperaktyviems vaikams neretai tai ypač sudėtinga. Ar galima kaip nors jiems padėti?

Hiperaktyvūs vaikai – kokie jie?
Kalbant apie hiperaktyvius (arba padidinto aktyvumo) vaikus, pirmiausia jie apibūdinami kaip „sunkūs“ vaikai: nuolat juda, triukšmauja, kalba, kai to daryti negalima. Tokie vaikai dažnai nenustygsta vietoje, jiems sunku ilgai išsėdėti, jie bėgioja ir laipioja, nors taip neturėtų elgtis, jiems sunku žaisti ar dalyvauti kitoje laisvalaikio veikloje, nesukeliant daug triukšmo, jie dūksta ar taip įsismarkauja, kad sunku nurimti, kai kas nors to paprašo.

Psichologė Marina Guptor pabrėžia, kad ir hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti vaikai, turi nemažai teigiamų savybių. Natūralu, kad aplinkiniams neretai atrodo, kad tai neišauklėti ir išdykaujantys vaikai, nors dažniausiai taip nėra. Vis dėlto aplinkiniams jie lieka „nepatogūs“ vaikai. Darželyje ir mokykloje hiperaktyviems vaikams iškyla ir bendravimo su kitais vaikais problema. Labai judrūs vaikai dažnai nepritampa prie draugų, būna nepopuliarūs, vaikai nenori su jais žaisti, nes vaikai turi žinoti žaidimo taisykles ir jų laikytis, o hiperaktyvūs vaikai dažnai yra nekantrūs, negali sulaukti savo eilės, nekreipia dėmesio į kitus, nesilaiko taisyklių, nustatinėja savo taisykles, trukdo žaisti, todėl dažnai yra nepriimami ir nuo pat mažens izoliuojami, atstumiami, paliekami nuošalyje. Nenuostabu, kad patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, mažėja jų savivertė, didėja nerimas, nepasitikėjimas savimi.

Tačiau hiperaktyvūs vaikai tikrai nori bendrauti su savo bendraamžiais, turėti draugų ir žaisti bendrus žaidimus. Reikia nepamiršti, kad ir hiperaktyvūs vaikai, kaip ir kiti vaikai, turi nemažai teigiamų savybių.

Išskiriami tokie teigiami jų bruožai:
Kūrybiškumas: jie turi puikią vaizduotę, todėl dažnai turi daug minčių ir idėjų.
Entuziazmas ir spontaniškumas: jiems rūpi daug dalykų, jiems retai nuobodu, tai „gyvos“ asmenybės. Jei su jais nesipykstama, kartu būti yra įdomu.
Lankstumas: jie vienu metu turi daug idėjų, minčių, todėl randa daug alternatyvų idėjoms, svajonėms įgyvendinti.
Energingumas: jeigu tokiems vaikams darbo ar žaidimo užduotis įdomi, jie yra motyvuoti ir dažnai patiria sėkmę. Kaip draugauti su hiperaktyviu vaiku? Yra nemažai patarimų ir rekomendacijų, kaip dirbti, elgtis, auklėti ir mokyti hiperaktyvius vaikus.
Apibendrintai galima pasakyti, kad tai tęstinis specialistų komandinis darbas ir nuolatinis tėvų palaikymas. Vis dėlto reikia nepamiršti ir bendraamžių. Juk vaikai nori bendrauti su vaikais, o ne tik su suaugusiais. Šiuo atveju suaugusiųjų vaidmuo taip pat didelis, jų užduotis – padėti susidraugauti arba bent užkirsti kelią patyčioms ir kitoms neigiamoms reakcijoms.
Šiam tikslui, atsižvelgiant į vaikų amžių, galima naudoti įvairią literatūrą: nuo pasakų iki apsakymų apie tai, kaip gali jaustis hiperaktyvūs žmonės ir kaip galima jiems padėti. Viena iš tokių knygų – vaikų neurologės Susan Yarney „Pasikalbėkime apie dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą. Vadovas draugams, artimiesiems, specialistams“. Knyga parašyta berniuko Beno, kuriam nustatytas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas, vardu, kuris pasakoja, kaip jis jaučiasi ir kaip draugai bei suaugusieji jam gali padėti.
Suzan Yarney savo vadove rašo apie tai, kaip gali padėti draugai:

Ramiai mane perspėkite, kai pradedu triukšmauti ar nurodinėti.
Krėsti kvailystes nėra jėga, todėl prašau: pasistenkime bendromis pastangomis išvengti nemalonumų.
Kartais galiu leptelti nepagalvojęs. Atleiskite, jei neišgirdau, ką sakėte.
Būsiu laimingas, jei pasikviesite mane į gimtadienį, juk su manimi daug smagiau.
Pažadu savo žavesiu ir sąmoju gimtadienį padaryti dar smagesnį. Prašau nesišaipyti iš manęs dėl dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimo. Jums padedant, man kas dieną bus geriau ir geriau.
Tai visai nesudėtingi prašymai, kurie padės vieniems vaikams geriau suprasti ir priimti hiperaktyvius vaikus, o pastariesiems – nesijausti atstumtiems ir nereikalingiems.

Mes, suaugusieji, visada turime prisiminti, kad vaikai mokosi iš mūsų. Mūsų elgesys dažnai jiems yra sektinas pavyzdys, todėl labai svarbu rodyti toleranciją ir supratingumą, kad ir vaikai to išmoktų.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/tevams/vaikai/2020/08/19/news/psichologes-patarimai-kaip-susidraugauti-su-hiperaktyviu-vaiku-15928054/

Vaiko adaptacija darželyje: kam sunkiau – vaikui ar tėvams?

 

Darželio lankymo pradžia – svarbus ir neretai sudėtingas etapas tiek vaiko, tiek tėvų gyvenime. Ir nesvarbu, ar pirmas vaikas, ar jau antras, ar trečias tos pačios šeimos vaikas eina į darželį – kiekvienas kartas bus ypatingas ir nepanašus į kitus. Adaptacija darželyje – pirmiausia ir svarbiausia užduotis tiek vaikui, tiek tėvams.


Kaip pasiruošti darželio lankymui
Pirmiausia reikia pasakyti, kad sunkumai adaptacijos laikotarpiu yra normalu. Be abejo, gali būti ir taip, kad vaikas puikiai prisitaiko ir nepatiria jokių sunkumų pradėjęs lankyti darželį, tačiau tėvams vis tiek iškyla nemažai klausimų.
Kodėl kai kurie vaikai adaptacijos metu patiria sunkumų? Maži vaikai skirtingai reaguoja į aplinkos pasikeitimus ir atskyrimą nuo artimųjų. Vieni prie vaikų darželio pripranta greitai, nesukeldami jokių rūpesčių. Kiti adaptuojasi ilgiau: gali būti nerimastingi, prastos nuotaikos, daug verkia. Yra ir emociškai jautrių vaikų, kuriems adaptacijos laikotarpis gali užsitęsti keliems mėnesiams. Tokie vaikai gali nuolat verkti, dažnai sirgti, būti prislėgti, abejingi.
Tam, kad adaptacija būtų sėkminga, reikia iš anksto ruoštis svarbiam šeimos gyvenime etapui. Yra keletas dalykų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį, kad vaiko adaptacija vyktų kuo trumpiau ir sklandžiai.

Dienos režimas namie ir vaikų darželyje

Pasistenkite kartu su auklėtojais padėti vaikui, kad jis greičiau ir lengviau priprastų prie naujų reikalavimų ir sąlygų. Susipažinkite su darželio dienos režimu. Maksimaliai priartinkite namų režimą. Guldykite ir kelkite vaiką kiekvieną dieną tuo pačiu laiku. Tai padės išvengti blogos rytinės nuotaikos ir ėjimo miegoti problemų.

Praplėskite namų meniu: įtraukite košes, daržoves, sriubas, mėsą. Pasidomėkite darželio meniu. Pagal jį pakoreguokite meniu namuose. Nemažai vaikų nemėgsta košių ir daržovių, atsisako sriubos ir mėsos vien dėl to, kad namie nevalgo tokio maisto. Jeigu pripratinsite vaiką prie maisto įvairovės, galėsite būti tikri, kad vaikas sotus visą dieną.

Papasakokite apie vaiko ypatumus ir įpročius. Jeigu vaikas kažko kategoriškai nevalgo, praneškite apie tai auklėtojoms. Būtinai papasakokite ir apie kitus ypatumus bei įpročius. Tai padės greičiau rasti individualų priėjimą prie vaiko, o tai reiškia, kad jis geriau jausis nepažįstamojoje aplinkoje.

Stebėkite savo emocinę būseną. Jūsų nerimas gali veikti vaiką. Atkreipkite dėmesį į savo emocinę būseną. Stenkitės išlikti ramūs ir optimistiškai nusiteikę. Pagalvokite, su kokiomis mintimis vedate vaiką į darželį: labai nerimaujate, bijote dėl jo; jaudinatės, kad jis vėl verks, kad jį gali įžeisti. O gal jaučiate kaltę už tai, kad tokį mažą ir bejėgį vaikelį atiduodate į svetimas rankas? Maži vaikai labai jautriai reaguoja į artimų žmonių savijautą, ypač mamos. Neretai mamos nerimas persiduoda ir vaikui. Be to, kai mamos ir močiutės jaučia kaltę dėl to, kad išgyvena atskyrimą su vaiku, jos bando išpirkti šią „kaltę“ per daug globoja, tenkina visus vaiko norus. Toks elgesys gali būti vaiko pasyvumo, kaprizų ir isterinių reakcijų priežastis.

Kaip tėvams ir vaikams komfortiškai atsisveikinti ryte

Jeigu labai stipriai nerimaujate, aptarkite tai su psichologu. Kuo mažesnis vaikas, tuo jis jautresnis suaugusiųjų emocinei būsenai. Jei mama labai dažnai ir stipriai jaudinasi, kai atiduoda vaiką į darželį, nereikia laukti lengvos adaptacijos. Vaikas taip pat jaus nerimą ir susirūpinimą. Daug ir stipriai nerimaujantiems tėvams gali padėti pokalbis su vaikų psichologu.

Ryte aptarkite su vaiku ateinančią dieną. Pasistenkite praleisti rytą be šurmulio, vaikui įprastu ritmu. Kol ruošiatės į vaikų darželį, kalbėkite su vaiku. Paklauskite, kas valgys košę, jeigu vaikas mėgsta košę. Priminkite apie žaidimus grupėje ir pan. Pokalbio metu pasijusite daugiau pasitikintis savimi, o vaikui persiduos jūsų nuotaika.

Įtraukite vaiką į nusirengimo–apsirengimo procesą. Rūbinėje būtinai įtraukite vaiką į apsirengimo–nusirengimo procesą, jeigu jis tuo metu neverkia. Paklauskite, kur padėti drabužius, pasiūlykite parodyti batukų „namelį“, paprašykite padėti su „nepaklusniais“ sandalais. Didelė tikimybė, kad darbingai nusiteikęs vaikas nespės prisiminti, kad jis „pamiršo“ paverkti.

Sugalvokite atsisveikinimo ritualą, kuris bus malonus ir jums, ir vaikui. Atsiminkite: kuo ilgiau įkalbinėjate vaiką, tuo ilgesnis bus atsisveikinimas. Kad šito išvengtumėte, sugalvokite atsisveikinimo ritualą, kuris teiks malonumą jums ir jūsų vaikui ir bus tarsi atsisveikinimo signalas. Ritualas padės atsisveikinimą padaryti malonų ir neskausmingą. Kad priimtumėte atsisveikinimo ritualą, kartais reikia laiko, todėl gerai, jeigu šeimoje tai būtų daroma dar iki darželio. Tada adaptacijos metu jis bus vaikui užuomina: po ritualo mama išeina, bet vėliau grįžta.
Po to, kai vaikas persirengė, iš karto išeikite. Perrengtą vaiką nuveskite į grupę. Jeigu jis ir toliau verkia, perduokite auklėtojui į rankas. Iš karto išeikite, likite ramus, viskas bus gerai.

Kodėl vaikų darželis vaikui gali būti streso priežastis ir kaip sumažinti šį stresą

Adaptacijos metu vaikai dažniausiai yra įsitempę. Svarbu padėti išmokti atsikratyti įtampos. Emocinė vaiko įtampa darželyje gali būti susijusi su būtinybe nuolat būti tarp kitų vaikų ir svetimų suaugusių, ginti savo teises – į žaislą, teritoriją, norimą elgesį. Vieni vaikai įtampos atsikrato per ašaras arba agresyvų elgesį, o kitiems kaupiasi. Jeigu įtampos nebus atsikratyta, su laiku organizmas nebeturės resursų ir tai galės pasireikšti dažnomis ligomis, apatija, nuovargiu, lėtinių ligų paūmėjimu. Svarbu suprasti, kad vaiko susierzinimas ir kaprizingumas po darželio gali būti susiję su nuovargiu. O blogas elgesys – agresija, isterija, užsispyrimas – tai prieinamas būdas išreikšti savo jausmus.

Rekomendacijos, kaip padėti vaikui sumažinti įtampą po vaikų darželio

1) Duokite laiko sau ir savo vaikui
Kai paimate vaiką iš darželio, neskubėkite. Apkabinkite jį, leiskite pasėdėti keletą minučių ant kelių, pajusti jūsų buvimą. Nesiblaškykite į pokalbius su auklėtoja arba kitais tėvais. Tai gali sukelti vaiko pasipriešinimą ir jūs patys barsite jį už neklusnumą.

2) Po vaikų darželio pabūkite kartu su vaiku
Po darželio skirkite laiko pasivaikščiojimui – tai padės vaikui persijungti į kitą aplinką. Prisiminkite, kad parduotuvės ir svečiai – papildomi dirginimo šaltiniai.
Namie nepulkite prie namų ruošos darbų. Dar šiek tiek pabūkite su vaiku. Kai kuriems vaikams svarbu gauti taktilinius pojūčius, kurių jiems galbūt trūko dienos metu. Apkabinkite vaiką, šiek tiek pasūpuokite jį, padarykite lengvą masažą. Pabaigoje galima pasilinksminti kutenant vienas kitą. Dėl „kontakto per kūną“ vaikai supranta, kad jie saugūs.
Atsiminkite, kad kai kuriems vaikams būtina pabūti tyloje ir vienumoje. Jeigu vaikas nori pabūti vienas, prieštaraukite jam, bet pasistenkite būti kur nors šalia.

3) Duokite erdvės emocijoms iškrauti
Duokite vaikui erdvės emocijoms iškrauti. Pavyzdžiui, padarykite namie kampelį, kur vaikas gali pajudėti, pašokinėti, mėtyti kamuoliukus. Taip pat reikalinga vieta, kur vaikas gali laisvai piešti dažais, lipdyti, žaisti su smėliu. Pastatykite mažą palapinę ar namelį, kad vaikas galėtų ten pasislėpti su savo žaislais.
Kai renkatės atsipalaidavimo būdus, būtinai atkreipkite dėmesį į vaiko ypatumus, sekite jo reakcijas. Atsiminkite, kad bendravimas turi būti nuoširdus ir turi teikti džiaugsmą jums ir vaikui.

 

Psichologė Marina Guptor